į pradžią ‹ Žymūs žmonės ‹  

• J.Bulota. Atsiminimai

Noriu duoti supratimą apie priešą, su kuriuo reikėjo kovoti pirmutiniams atsikvošėjusiems Lietuvos inteligentams, arba bent kiek nupiešti kultūros ir lietuvybės atžvilgiu padėtį, kurią aš pats mačiau, pradedant nuo lenkmečio, t. y. 1863 m.

Gimiau 1855 m. balandžio 18 d. Klevinės kaime ir ten pat augau. Klevinė guli giriose vidury trikampio tarpu Sasnavos, Igliaukos ir Plutiškių, Igliaukos parapijos Jevaravo valsčiaus, Mariampolės apskrities. Nors tėvai lauko turėjo 60 margų, bet, 1°, laukai buvo nederlingi ir, 2°, nemokėta su jais apsieiti ir todėl ne tik javų neparduodavo, bet į pavasarį kitkart ir su duonele būdavo striuka. Taigi pinigų galima buvo padaryti tiktai iš gyvulio ir iš girios. Tačiau gyvulininkystė turėjo daug priešų, būtent: žvėrys, vilkai, lapės ir vagys. Vilkai kumelius paplaudavo, avis sudraskydavo, paaugusius paršus nusinešdavo; lapės žąsiukus išsmaugdavo. Panorėjus įsitaisyti brangesnius arklius, juos vagys pavogdavo; antai iš mūs pačioje darbymetėje iškart išvedė ketvertą arklių ir tuomi sudavė smūgį visam tolimesniam labui. Tikriausias uždarbis buvo iš girios, reikėjo tiktai prisilaikyt tos geros patarlės: „do ut des". Iš to gyveno visi ponai, pradedant nuo svarbiausiojo, būtent nuo strielčiaus (eigulio), potam stražniko ir padlesno. Tiktai Nadlesno kanceliarijos valdininkams dažnai prisieidavo patarnauti, labiausia suteikiant jiems arklius nuvažiuoti į svečius arba su reikalais į Mariampolę (14 kilom.). Be to, visų minėtų rūšių ponai nuolat prie progos lankydavosi į namus ir kaskart reikėdavo jie,J„pamylėt". Ypatingai jie mėgdavo į mus atsilankyt už tai, kad motina ir abu vyresnieji broliai lenkiškai mokėjo, jie gi, be eigulių (sulenkintų lietuvių), kuo ne visi buvo lenkai ir lietuviškai arba blogai, arba visai nekalbėjo; pavyzdžiui stražnikas Mockevičius (mozūras), pagavęs girioje žmogų, mokėdavo tiktai paklaust: „škiur? Skauskau, skaladžiau?" (Iš kur? Iš kokio sodžiaus?) Padlesnas Garčinskas jau visai laisvai kalbėjo pav.: „A to psejucha kaulė visą diržą išrijo" (daržą iškniso).

Tokiu būdu palaikydamas gerus santykius su vyriausybe mano vyresnysis brolis Antanas (jis buvo antras, o aš 1O-tas iš eilės), kuris manimi rūpinosi, ištisas žiemas vežė girią į Mariampolę. Tiktai giria tuomet buvo pigi: už vežimą 2-jų metrų alksninių malkų nuvežęs už 14 kil. į Mariampolę gaudavo iš pradžių (1866 m.) 30 kapeikų, paskiau pasiekė 50 kap. Del to neveizint didelio darbštumo ir taupumo su pinigais girininkams visados buvo labai sunku Ir už tai nebuvo nė vieno girininko, o ir iš viso mūsų parapijos ūkininko, kuris būtų išdrįsęs leisti savo vaiką aukštesnius mokslus eiti. Aš buvau pirmutinis ir, rodos, dar ilgai vienintelis Igliaukos parapijos ūkininko sūnus, kurį atidavė į gimnaziją. Man susidėjo ypatingai palankios sąlygos. Tiesa, mano tėvelis Tamošius buvo prastas bemokslis žmogelis. Jis tiktai dirbo, dirbo ir meldėsi. Jis buvo uolus „brostvininkas" ir, rodos, nebuvo nė vienos šventos dienos, kad jo liktarna Igliaukoje nebūtų buvus jo rankose jai skirtoje vietoje. Jis labai mažai kalbėjo ir nesiginčydavo, bet visados savaip padarydavo, kuomet mama jį mokydavo: tai „per lėtai važiuoji", tai „per greit važiuoji", tai „į grabę isversi". Tad jisai tiktai kiek garsiau pradėdavo poteriaut. Be to, jis buvo taupus ir po karčiamas nevaikščiojo. Anot mamos, kad važiuodamas į Mariampolę pasiimdavo „trečioką", tai ir tą namo parsiveždavo. Jeigu pridėsiu, kad jisai mokėjo didervines maglyti Ir „nikstą" megzti ir kad jis, be Dievo, jokios kitos baimės nepažinojo, tai visas jo būdas, rodos, bus aiškus. Mokslo reikalingumą savo vaikams jis suprato ir motinos rūpesčiams šiuo reikalu pritardavo.

Gi mano motina buvo suvis kitokio sluoksnio ir tipo žmogus. Duktė didžturčio ūkininko ir dargi valdžios girių stražniko iš Klevinės (anapus Liudvinavo) Antano Bukotos, kurio brolis buvo Liudvinave klebonu, ji liuosai skaitė ir kalbėjo lenkiškai, kadangi jos tėvuos lenkiška kalba buvo kasdieninė. Visi jos 3 broliai buvo ėję aukštus mokslus. Vyriausiasis Tamošius 1831 metuos buvo studentu Varšuvoje, aktyviai dalyvavo Krakusmečio sukilime ir potam buvo priverstas emlgruot į Paryžių ir tenai, baigęs inžinerijos mokslus, atsiėmė baigusį Augustave gimnaziją jauniausiąjį brolį Antaną, kuris taip pat baigęs inžineriją. Jis vedė kokią ten rumunę ar prancūzę, buvo užėmęs aukštą vietą gelžkelių valdyboje Bukarešte. Trečias gi vidutinis brolis, Jonas, su kuriuo ir aš pasipažinojau, buvo apsigyvenęs Varšuvoje, tarnavo "lenkiškame banke", paliko 3 dukteris, Iš kurių viena buvo ištekėjus už žinomo Varšuvos 2-os gimnazijos direktoriaus Jurgio Giliaus, ir 3 sūnus; lietuviškai, žinoma, jie jau nebemokėjo. Visi Bukotai rašėsi ir vadinosi „Bukaly". Arcivyskupas Ruškys, virtęs Ruškevičium, buvo taip pat artimas Bukotų giminė.

Mano mama buvo labai išmintinga ir taip gražiai mokėjo save laikyt kiekvienoje draugijoj, kad jai ypatingos paguodos reikšdavo tiek ponai, tiek mužikai. Anot žodžių Varšuvos Bukotienės ji ir karališkuose rūmuose nenusižemintų. (Daugelis mūsų inteligentų - Pranas Mašiotas, Kriaučiūnai ir kiti ją pažinojo, kai ji viešėjo pas mane Vilkaviškyje). Taigi šitoji mama aiškiai žinojo mokslo reikalą. Nors anuomet (apie 1845 metus) su mokyklomis buvo sunku, bet ji (tėvas į tai nesikišdavo) sugebėjo vyresniuosius sūnus Andrių (advokato Andriaus tėvą Liudvinave) ir Antaną (Sasnavoje) išmokyti bent kalbėt, skaityt ir rašyt, žinoma, lenkiškai. Gi kai aš paaugau, jau ji turėjo pagalbai suaugusį pamokytą Antaną (Andrius jau buvo išėjęs į ūžkurius).

Mokytis aš pradėjau jau po lenkmečio (1864 m,), Lenkmetis labai nuvargino girininkus, o ypatingai Klevinės gyventojus.

Nors Klevinėje buvo viso tiktai 4 gaspadoriai, 2 daržininkai ir 4 kampininkai su 140 ha viso kaimo lauko, tačiau 1863 m., dėl jos ypatingos topografijos padėties, ji buvo labai pagarsėjusi; net Petrapily jos vardas buvęs žinomas. Vienas rusų gvardijos karys (tuomet „metežą" malšinti būdavo net iš Peterburgo gvardija siunčiama, turbūt dėl pinigiško jos sušelpimo ir apdovanojimo medaliais) pasipiktinęs pavargusiu kaimeliu, išsireiškė: „Klenovo, Klenovo, v Peterburge pro Klenovo govoriat, a prideš, daže zasr. korčml niet!" Man tuomet buvo 8 metaį ir aš gyvai atmenu tuos vargus, kuriuos girininkai buvo priversti vargti. Klevinė iš visų pusių buvo apsupta didelėmis valdžios giriomis. Kad į ją pakliūt artimiausiu keliu pro Varnabūdę iš Mariampolės pusės, reikėjo pravažiuot du labai purvinus tarpgirius ir kaimelius. Sukilėliai jos patogumus suprato ir išnaudojo. Du jų vadai: vienas Nišokoc, sako, buvęs rusų karininkas, matomai doras ir Išmintingas vyras, jisai ir susivaidijusius gyventojus teisė ir jo sprendimus, užstojus taikai, teismai patvirtino; povisam gyventojai jį godojo ir gyrė. Atmenu, vieno gaspadoriaus pusbernis, nenorėjęs dirbti pametė savo gaspadorių ir įstojo į Nišokocio „liogerį". Gaspadorius nuėjęs pasiskundė Nišokociui, Nišokoc bernioką pašaukė, čia jau liepė įkrėst jam dešimtį rykščių ir įsakė eit ir klausyt gaspadoriaus ). Antro „liogerio" vadas Špak (pavardė išmislyta) buvo koks tai dvarininkėlis, paleistuvis ir niekšas ). Šie abu vadai, turėdami po kelias dešimtis ponelių, apsigyveno Klevinės giriose. Dienomis dažnai jie išlįsdavo iš girios ir rinkdavosi pas mūsų kaimo didžturtį (turėjo 120 margų) ūkininką Mačį, o pasirodžius rusams pasprukdavo į girią, Lekia, būdavo, žvalgas eigulis Guzevičius zovada ir ranka mosuoja, tuojau išgirsti įsakymą: „panovie do lasu"! Įžymesni mūsų ūkininkai, paliesti lenkų kultūros, jiems užjausdavo, ir, nors patys į liogerius, vadinasi, rikluotėn, neįstodavo, tačiau pristatydavo jiems maistą ir viską, kas buvo reikalinga; kiti prasčiokėliai jų bijodavo, kadangi būdavo alsitikimų, kad lenkai pakardavo, Ir nieks jų neišduodavo. Povisam jie nevogdavo ir neplėšdavo, o tiktai kitkart geresnį daiktą pamainydavo blogu; Pavyzdžiui, mano tėvas buvo įsitaisęs naują bričką ir turėjo gerus arklius, atvažiavo du lenkai, matomai Iš tolimesnių liogerių, su sukliurusiu vežimu ir pusgyviais arkliais ir reikalavo pamainyt. Tėvas griežtai atsisakė. Jie išvažiavo, bet išvažiuodami pasakė: „paminėsi!" Tas buvo pasakyta tokiu tonu, kad reikėjo drebėt. Bet tėvas, kaip sakiau, baimės nepripažindavo. Vakare atėjo galybė rusų, kaip šiandien suprantu, — turėjo būt pulkas, — visi laukai buvo pilni, ir apsinakvojo. Vyriausias jų vadas apsistojo pas mus seklyčioje. Nakčiai atgabeno tuos du lenkus ir pas mus priemenėje buvo jų inkvizicija (maskoliai biauriai plakdavo). Buvo kalbama, jiedu ėję tėvui keršyti ir užėjo ant rusų pikietų.

Taip elgėsi lenkai, o rusai? Atėję rusai kiekvieno pirmiausia klausdavo: „Poliaki byli? Kuda oni pošli?" Ar buvo lenkai ir kur link jie išėjo? Žmonės, lenkų įgąsdinti ir bijodami prasitarti, atsakydavo: „nemačiau, nežinau, negaliu nė pasakyt". Rusai tuos lietuviškus atsakymus buvo išmokę ir su ypatingu pasityčiojimu pamėgdžiodavo juos. Tačiau jie žinojo, kad žmonės meluoja ir po kiekvienam tokiam atsakymui kirsdavo „nagaikomis" ir kapodavo ik žmogus nepradėdavo vaitodamas sakyti: „buvo, ponuli, buvo! "Su kiekviena" kariuomenės dalimi būdavo abieščikai arba kazokai su nagaikomis, kurie visados atlikdavo tuos inkvizitoriaus darbus. Tokiu būdu dauguma gyventojų buvo skaudžiai plakti. Be to, rusai darė kratas ir vogė. Antai pas mus kareiviai priegalvių impilus išardė ir plunksnas išbėrę išsinešė. Apie valgomuosius produktus nėr ko nė kalbėti, juos už vis pirmiausia suvalė. Nors kareiviams, matomai, buvo uždrausta plėšti, bet jie vogė.

Pagaliau visų to krašto llogerių lenkai, podraug ir abu mūsų abazai, kaip juos vadino, pro Klevinę, kur tai iškeliavo. Tuojau potam atvyko rusai, paėmė su savim seną Mačį, kuriam liepė kelią rodyt, ir išėjo pavymui. Pasivijo ties Cysta Būda ir čionai, kaip Mačys po tam pasakojo, rado nusirengusius ir ramiai besilsinčius ir iššaudė, kaip avinus...

Potam prasidėjo tardymai (štabas buvo Živavodėje). Visa eilė užjautusiųjų stambesnių ūkininkų: Naruševičius iš Beržinbūdės, Malinauskas iš Smalinyčios, Paulauskas ir kiti tapo išgabenti į Sibirą. Mano brolis Antanas tiktai motinos mokėjimu susikalbėti, o dar labiau sviestu, sūriais ir paskutiniu sidabriniu rublium (tuomet jie buvo retenybė), atsėdėjęs kelias savaites Živavodėje, buvo išgelbėtas.

Po lenkmečio mane pradėjo mokyti, žinoma, iš lenkiško elementoriaus — lenkiškai ir l/3 metų už mane vyresnę sesutę Magdulę — iš lietuviško. Taigi jau ir tada lietuviškos abėcėlės buvo. Kokio autoriaus — nežinau, tik ne Brundzos. Žinau, kad tenai buvo tarp kita ko visi poteriai ir katekizmas ir mudu su Magdule visa puikiai buvome iš atminties išmokę ir kasdien vakare atsiklaupę atpoteriaudavome, žinoma, su visais „prisakymais" ir visokiais „griekais". Mokino mus vienas iš pripuolamai likusių gyvų, dalyvavusių lenkų sukilime Pajesio šlėktelių, Niedzinskas. Jis ir pats, matomai, nedaug mokėjo, kadangi po 10 metų man jį sutikus Mariampolėje jis buvo tiktai karišku fel¬čeriu, bet mums užteko. Jis buvo labai geras ir malonus žmogus, slapstėsi nuo rusų ir pas mus kaime gyveno ir mokino, kas savaitė keldamasis su savo mokykla į kitą ūkininką.

Kitais metais atidavė mokytis į Igliauką kun. kamendoriui Marijonų vienuoliui Miliauskui. Kun. Miliauskas buvo įsteigęs mokyklas privačiu būdu brostvinėje. Tai buvo didelis šviesus kambarys, kuriame šventadieniais susirinkdavo „brostvininkai". Tas pats kambarys buvo gretimojo vargonininko buto salė. Vargonininkas Dereškevičius buvo prastas, kuone beraštis Lietuvos žmogelis ir prastas vargonininkas, bet buvo vedęs jauną, gražią lenkaitę. Mane pas tuos ponus toje pat brostvinėje ir apgyvendino.

Sugaišau toje mokykloje porą metų. Kasdien klūpsčias pavyzdingai išklausydavau Šv. Mišių ir mokinausi. Kunigėlis nebuvo pedagogas, jis mums nieko neaiškino, užeidavo į mokyklą trumpam laikui, paklausdavo skaityt, žinoma, tiktai lenkiškai, kitkart iš gramatikos (kun. Brundzos lietuviškai - lenkiška), dirsteldavo mūsų rašto, tai ir viskas. Aritmetikos kaip ir nebuvo. Išmokau mechaniškai iš kitų vaikų (mūs buvo apie 20) sudėti, atimti ir padauginti.

Kadangi mokykla buvo nelegalė, tai žandarai porąsyk kunigėlį nubaudė. Vienąsyk vaikų tėvai pabaudą sumokėjo, bet antrąkart pabauda buvo didesnė, rodos 25 r., ir mokykla, dėkui Dievui, sakau dėkui Dievui, kadangi ji buvo vien spango lenkinimo lizdas Ir dabar jau atgyvenusi savo amžių, likvidavosi. Išmokau joje lenkiškai kalbėt (viens nuo kito), skaityt ir rašyt, prie mišių „slūžyt" ir pas špitolninkus vakarinius ražančius giedot. Paaiškinsiu, kad šiaipjau kun. Miliauskas buvo pažangos žmogus: ik jam Igliaukoje šventas giesmes bažnyčioje, kaip „Pulkim ant kelių, Šventas Dieve' ir kitas giedodavo visa bažnyčia vienu balsu sekant „kantarą". Tiesa, kantaras turėjo gražų Ir garsų solisto balsą. Kun. Miliauskas parsigabeno, rodos net iš Zapyškio, choristus, sudarė savo chorą Igliaukoje ir liepė bažnyčiai tylėt Ir klausyt choro. Jis, Miliauskas, pirmutinis išvertė Iš lenkiškos kalbos j lietuvišką: „Goržkie žale, przybyvaicie" Ir jvedė gavėnios metu bažnyčioje jas giedot.

Idant kiek daugiau mane pamokyti, buvo pamėginta pasiųsti mane tai į vieną, tai į kitą kaimo mokyklą. Kiekviename kaime žiemos metu buvo savo mokykla. Kur žmonės surasdavo tuosius „daraktorius" — Dievas žino, bet jie buvo: vienur buvęs zakristijonas „vebles" b-a-ba dėstė, kitur miesto šiaučius... Jie mokino ir lietuviškai ir lenkiškai, kaip kas norėjo. Kuomet aš ten ateidavau, tai nors mažai mokėjau, bet pasirodydavo, kad visgi daugiau mokėjau už juos. Antanas tuojau suprasdavo ir mane iš tokios mokyklos atimdavo. Kodėl mūsų žmonės neleisdavo savo vaikų į apskrities mokyklas? Gal būt dėl to, kad tenai vaikų išlaikymas būtų pinigus kainavęs, o gal, kad tenai nemokino lietuviškai.

Tokis kultūros stovis buvo unijos metu su lenkais.

Antanas, matomai, turėjo galvoje mane toliau į mokslus leisti, kadangi jis ieškojo tinkamesnio mokytojo. Pasitarė su kun, Miliausku ir, šiam patarus, paėmė į namus vasarai 4 klasių mokinį Bartoškevičių, kuris taisėsi" į dv. seminariją stoti. Tasai mane išmokino rusiškai skaityt ir rašyt, tačiau žodžių reikšmės neaiškino ir aš jų nesuprasdavau.

Antano planus pertraukė sunkmetis. 1867 m. vasara buvo tiek lietinga, kad nebuvo nė vienos giedros dienelės ir viskas: šienas, javai, bulvės lauke supuvo, gi kiti 1868 m. buvo tiek sausi, kad visą vasarą nė vieno lašo lietaus neiškrito, saulė kepino kaip Sacharoje. Šuliniai išdžiūvo. Tiktai labai ankstyvos avižos sudygo, bet ir tos buvo taip mažos ir retos, kad jos nunokusios negalima buvo dalge užgriebti ir jas raute rovė. Gi kiek vėliau pasėti javai sudygo tiktai spalių mėnesj, kai prasidėjo lietūs. Tuomet gyvulius, kadangi nebuvo kuom jų šerti, žmonės išpardavė beveik už dyką ). Šeimynų: bernų, mergų, piemenų nelaikė, pasiliuosavusieji darbininkai elgetavo, medžių žieves valgė ir badu mirė, daugybė išmirė. Pašalpa iš valdžios atėjo tik pavasarj. Sunkūs atsimįnimai. Mane vietoj mokyklos pasiuntė galvijus ganyti.

Ganiau aš blogai, dažnai praganydavau. Didžiausia mano yda buvo mano būdas, kuris ik senatvės pasiliko tas pats ir daug nemalonumų jis mano gyvenime man padarė: aš dėl jo daug nukentėjau, net daboklėje sėdėjau, būtent užsimąstymas. Kada aš užsimąstau, tai nieko nematau ir nieko negirdžiu, o kai atsikvošiu, tai nežinau kaip ilgai buvau užsimąstęs. Girioje galvijai išrodo eina kiekvienas sau, tačiau jie laikosi kaimenės ir todėl juos ganyt ne taip jau sunku, užtenka vieną matyt, tai jau žinia kad ir kiti čia jau. Be to, girioje galvijai būna girdimi, po kojų šakos braška. Bet man pabudus jau jų nebūdavo nei matyt, nei girdėt ir negalėdavau suvokt, kaip jie toli galėjo nueit ir kokią jie paėmė kryptį. Dargi girioje aš blogai orientavausi ir bėginėjau neprisilaikydamas jokio plano ir savo kaimenės nemokėjau rasti, dėl to dažnai sugrįždavau be nieko. Bernams prisieidavo kitkart jau kitą dieną ilgai galvijų Ieškot. Ilgai nemelžtos karvės galėjo pieną užtraukt ir už tai aš dikčiai gaudavau bart.

Rudenį šeimynos pasitarimu (mamos, tėtės ir Antano) kilo klausimas — ką su manim daryt? Nežiūrint į mano 14 metų amžių aš buvau mažas ir silpnas, taigi i fizišką darbą mažai tikęs. Rudenį per visus šventus Antanas nuvežė mane į Mariampolę ir atidavė į apskrities mokyklą. Mokyklą tuomet vedė senas lenkas (jo du sūnūs buvo užmušti ties Čysta Buda), mokėjusis ir lietuviškai, mokytojas Vidržynskis. Šitoji mokykla oficialiai jau buvo vedama rusiškai, bet faktinai buvo lenkiška Ir labai mažai kuo skyrėsi nuo buvusios Igliaukos mokyklos: toji pati Chrestomatija „Vypisi polskie" ir t. t.; tai buvo perėjimo laikas iš lenkų į rusų kalbą. Mokinimas buvo labai silpnas: mes mokinomės, o mokytojas, aukštai ant katedros sėdėdamas, plunksnas „temperavo". Mokinių buvo daug, į 60, bet visi miestelėnų vaikai. Ūkininkų vaikų buvo apie 6. Lietuviškos kalbos girdėt nebuvo. Už mėnesio ar už dviejų aš buvau paskirtas primusu, vadinasi pirmutiniu. Tas parodo labai žemą mokyklos štatainę, kadangi aš be lenkiškos kalbos nieko rimtai nemokėjau. Kitąmet, t. y. 1870 metais, įstojau į 1 klasę gimnazijos turėdamas 15 metų su viršum. Buvo reikalaujama iš tikybos mokėti rusiškai poterių, iš rusų kalbos skaityt ir iš knygos rašyti ir iš aritmetikos numeruoti. Kun. Čėsna mane kvotė kiek originališkai. Prie dviejų asistentų rusų Bezcenni ir Paromenski (Iš visų gimnazijos mokytojų tuomet tiktai šitie 2 rusai ir buvo, išėmus direktorių Černlavskį) „Tėve mūsų" ar moki?" Sakau: moku. „Bet rusiškai ar moki?" sakau: moku. „O sveika Marija ar moki?" — Moku. :— „Tai gerai, kad moki". Ir pabaiga.

Aš noriu pabrėžt, kad lenkų unijos metu lietuviškoji dvasia per mokyklas ir bažnyčią buvo taip giliai ir stipriai pavergta ir užmigdyta, kad nė vienam ne tik prasčiokėliui, bet Ir inteligentui lietuviui, antai Bukotams, jau tur būt nepareidavo nė į galvą, kad lenkiškas mokslas, lenkiška kultūra povisam buvo ne tik mums svetima bet dargi kenksminga, juo labiau, kad ji buvo poniška. Lietuviškoji dvasia išsigelbėjo iš lenkomanijos su pagalba rusų kumščios, kaip potam iš rusų vergovės mus fiziškai Išgelbėjo vokiečių kumščia. Rusai „korikai" ir lietuviai oportunistai su Mikuckiu pryšakyje (T. Žilinskio autobiografija) pavedė kontrafakciją lenkinimui. 1866 m. įsteigė Veiverių mokytojų kursus, uždarė nelegales mokyklas (Igliaukoje kun. Miliausko), pristeigė apsčiai liaudies mokyklų. Žinoma, jie tą darė manydami surusinti Lietuvą, bet jie to ir nemokėjo ir nepajėgė, ypač turėdami priešai save katalikiškąją dvasiškiją. O Veiverius baigusieji mokytojai lietuviai dar prieš „Aušros" užgimimą jau veikė lietuviškoje dvasioje: Arminas (Trupinėlis) nuo 1875 m. Naumiestyje ir nuo 1877 m. Mariampolėje, Palukaitis, baigęs Veiverius 1877 m. ik 1881 m. mokinęs Dzūkijoj, nuo 1881 m. uoliai dirbo Vilkaviškyje, ir kiti.

Aukštąjį mokslą baigę pradėjo taip pat Lietuvon grįžti. Vincas Staniškis, klasikas, grįžo Lietuvon ir gavo vietą Mariampolės gimnazijoj — 1876 ar 77 m. Petras Kriaučiūnas, išlaikęs egzaminus Varšuvos universitete, 1831 m. gavo vietą lotynų kalbos mokytojo Mariampolėje. Aš 1882 m., baigęs Karo Medicinos Akademiją Petrapily, 1883 m. pradžioje apsigyvenau Prienuose. Tokis padėjimas buvo Suvalkų Lietuvoje kada Tilžėje prašvito Aušra lygiai per 20 metų po lenkmečio.

Pirm negu sėt — reikia atatinkamai paruoštą dirvą, turėti; jeigu dirva jau paruošia, tai sėjikas be abėjo susiras — jei ne Vincas, tai Antanas arba Petras. Didžiausia garbė pasilieka sėjikams, kadangi su jų vardais jungiasi sėjos darbo pabaiga. Toliau prisieina tiktai žoles ravėti ir vaisių laukti. Tačiau klystų tie, kurie manytų, kad sunkiausia darbą tai sėjikai atliko. Nė klek nemažinant garbės mūsų aukštai gerbiamųjų pirmųjų „Aušros" įsteigėjų (Vištaliausko, Basanavičiaus, Šliupo, Šerniaus ir kitų) visgi tenka pasakyti, jog manyti, kad jie didesnį atliko darbą negu, sakysiu, Petras Kriaučiūnas arba prof. Jaunius," būtų lygu manymui, kad Platonas atliko didesnį darbą už Sokrato, arba kad Evangelijos skelbėjai daugiau nudirbo, kaip Kristus. Idant duoti galimumą suprasti pirmųjų mūsų patriotų veikėjų tuos milžiniškus darbus, po kurių našta daugelis žuvo, kiti dargi blogai minimi, tenka pasakyti, kad be girių lenkiškų ponų: eiguliai, stražnikal, abieščikai „padlesnai" (girininkai), „nadlesnal" (urėdai) ir be klebonijų ponų: kunigai, vargonininkai, zakristijonai, buvo dar valsčiaus ponai: sekretoriai, raštininkai, o kai kur Ir vaitai, be to, teismų raštinių darbininkai: sekretoriai; dvarų: užvalzdos, ekonomai, proventavi raštininkai, apskrities viršininko biurų ponai: referentai ir mažesni raštininkai. Miestelėnai buvo perdėm sulenkinti.

Idant suprasti žiaurumą, su kuriuo buvo persekiojama lietuviška spauda Lietuvoj (neišskiriami maldaknygių) ir visi Lietuvos veikėjai, visai neatsižvelgia j jų politiškas pažiūras, o taip pat suprasti visą persekiojimo griežtumą ir, sakysiu, tiesiog siutimą tuometinės piktosios dvasios Lietuvoje žandaro Vonsiackio, tuo. tarpu kai už Lietuvos ribų, kaip štai Revelyje, žandarai savo iniciatyva na tik mūs nepersekiojo, bet, kiek galėdami, nuo Vonsiackio gebėjo, antai mane patį tenka čionai šį tą paaiškinti, labiausia turint omenyje Suvalkų guberniją. Nežinau kaip kitur, bet čionai persekiojimas Lietuvos veikėjų prasidėjo dar prieš „Aušrą", arba lietuviškąją spaudą; pažymėtina, kad šis persekiojimas iš pradžių kilo ne iš žandarų, bet Iš lenką pusės. Reikia atiduot tiesą lenkams, jog jie buvo kur kas budresni ir gudresni už žandarus ir lietuvių atgimimo nė kiek nepražiopsojo. „Což to, panie, separacija!" sakydavo, ir imdavosi priemonių, veikė... Tiktai iš pradžių, neturėdami sau padėjėjų — žandarų, nesugebėjo užslopinti lietuviškos dvasios, o tiktai įerzino lietuvius ir dar labiau nuo savęs atstūmė. Antai baigęs mokslą 1883 metais prieš užgavėnes, tai dar prieš pasirodymą „Aušros", atsisakęs nuo Azijos, kur man, kaipo stipendiatui, buvo pasiūlyta vieta kariuomenėje parvažiavau Lietuvon, idant budinti savuosius prie susipratimo ir apsigyvenau Prienuose. Blogo nusistatymo i lenkus neturėjau ir su vietiniais lenkais lig tam laikui nepasipažinojau. Tačiau jie tuojau paleido paskalą, kad esu, Muraškovič" ), koresponduoju su Katkovu, bendradarbiauja laikraštyje „Moskovskija Viedomosti" ir t.t., žodžiu sakant, nusistatė neleist man įgyti praktikos ir tuo būdu priversti mane apleisti Lietuvą. Tiktai griežtomis priemonėmis priverčiau ponus užsičiaupti, būtent: iššaukiau Prienų miško urėdijos urėdą „nadlesną" p. Jaroševskį dvikovon. Tas pagelbėjo, bet ne visai. Geriausią praktiką galėjau turėti Išlaužo dvaruose, bet jų savininkas p. Puslovskis rekomendavusiam mane reikale asmeniui, kaipo tikusį vet. gydytoją, nors niekad manęs nebuvo matęs, pasakė kad „to, panie, Muraškovič" ir priiminėti pas save tokį žmogų esą nepatogu. Ypatingai buvo pasielgta su manim Klebiškio dvare. Vienąkart, kai aš nusiskundžlau laišku inž. Gegužinskui Peterburge ant sunkaus mano moralio padėjimo Prienuose, ypač kad inteligentas lietuvis buvau visai vienas, gavau iš jo labai malonų, remiantį laiškelį, kuriame jis nurodė, kad per greit aš noriu vaisių pasiekti, patardamas nenusiminti, bet kantriai dirbti. Tasai laiškas buvo mano apsiausto kišeniuje. Atvažiavau prie ligonių į Klebiškiu dvarą; nepamenu, ar tasai laiškas išpuolė, taip buvo pasakojama, ar jį tiesiog išėmė iš kišianiaus, bet jį to dvaro p. p., tuomet Bergmanai, taip pat lenkai, perskaitę savotiškai suprato ir apie pavojų separacijos kuštėjo. Tačiau, a propos, mano praktika lyg tyčia nepaprastai greit plėtėsi ir ne tik pas ūkininkus, bet ir dvaruos, kur galop įgijau garbės „zly človiek — litvoman, ale dobry veterinarž". Na, mat juos dievai!

Išėjo „Aušra". Atvežė ją man Staniškis. Nuėjau pasidžiaugt pas kunigėlius. Jų buvo 4; visi jauni, mano bendramoksliai iš gimnazijos, bet pavartę (Kudirka) „a kiedy niema aprobaty biskupa užgiedojo — tai apipylė mane kaip šaltu vandeniu. Tiek to. Dabar, praktikos reikalais važinėdamas turėdavau kišeniuje „Aušrą". Vėliau, pasirodžius dainelėms, antai Strazdelio, ir jas važiodavau, ir prie progos, pasivaišinęs, su moterėlėmis ir mergelėmis dainas dainuodavome. Vięną kartą buvau užkviestas praktikos reikalais į Purviniškių dvarą jo nuomininko, mano bendramokslio, Rožanskio (Jono). Kaip draugui pasigyriau, kad ir mes susilaukę savo spaudos ir parodžiau jam „Aušros" numerį. Tačiau man išvažiavus jis, pasikalbėjęs su savo tėvu, paskubo pranešti apie tai žandarams, bet žandarai tuomet dar nematė tame politiško nusidėjimo ir nereagavo i tai. Pabaigoje 1883 metų, Kalėdomis, persikėliau j Vilkaviškį, manydamas rasti geriau: bent susisiekimas lengvesnis ir Mariampolė arčiau, kur galima buvo dažniau pasimatyti su veikusiais jau tenai Petru Kriaučiūnu, Jasiulaičiu ir Arminu.

Prienuose turėjau 2 lenkų apaštalus, vadinamus „koroniaži" — gydytoją Mosalskį ir minėtąjį nadlesną Jaroševskį. Mariampolė turėjo kelis tokius: gyd. Uscinskį, veter. gyd. Majevskį, gimn. mok. Savickį, rusų taikos teisėją Archimovičą, notarą Kociello, kun. kap. Miknevičlų ir kit.

Vilkaviškyje atsidūriau ant vieno lenko, galėjusio atstoti kelis, būtent apskrities gydytojo Klebinsko. Bet Vilkaviškyje radau ir dar vieną ištikimą lietuvį patriotą — miesto mokytoją Vincą Palukaitį, su kuriuo mudu ir pradėjome darbą. Mūsų skaičius ūmai didėjo. Dar 1883 m. rudenį gavo vietą Mariampolės gimnazijoje matematikas Juozas Jasiulaltis. 1884 m. Suvalkuos apsigyveno kandidatas Apskrites Teismo, greitai tapęs sekretoriaus padėjėju ir galop sekretorium to pat Teismo, Vaičekauskas Simanas, 1885 m. d-ras Lauras Tercijonas — Mariampolėje, 1885 m., mūsų nelaimei, taip pat Insp. Mariampolės gimnazijos Botyrius; Kudirka Vincas Šakiuose 1890 m., 1889 m. paskirtas gmino teisėju Antanas Kriaučiūnas Mariampolėje, nuolat ėjusis pareigas teismo tardytojo, tai Vilkaviškyje, tai Naumiestyje kand. jur. Leonas Petras, kiek vėliau 1891 m. Vilkaviškyje d - ras Matulaitis Petras, Balbieriškyje (potam Pilviškiuose) Matulaitis Stasys. 1893 m. Virbalyje užėmė burmistro vietą Mačys Jonas (Kėkštas), keletą metų anksčiau gyvenęs Panemunėje; vaist. Aglinskas Garliavoje. Lazdijuose (paskiau Seinuos) apsigyveno d-ras Kaukas. Pradėjo atsirast jau ir kunigų tarpe susipratusių. Ypač buvo veiklus kun. Leonavičius, vyr. brolis prof. Petro Leono, Pajevonyje, kun. Paulionis Vilkaviškyje, dirbę dar studentais būdami — d-ras Staugaitis, Grinius, Kriščiukaitis, Lozoraitis ir kiti. Šakiuose apsigyveno grįžęs iš Sibiro buvusis ten gimnazijos Inspektorius Markūza. Jeigu paminėti J. Jablonskį 3 jaunystos metus vargą vargusį, tai Rygiškiuos, tai Panemunėj, tai Mariampolėj, Praną Mašiotą ir Joną Kriaučiūną, kuris padėjo didelį nuopelną, kaipo redaktorius sunkiausiu metu leidžiant „Varpą", mokytoją T. Žilinską Veiveriuose, advokatą Vaišnorą Suvalkuose, d-rą Julių Aleksą Aleksote, tai buvo kuone visi aukštojo mokslo vyrai, veikusieji I-mą dešimtmetį po „Aušros užgimimui, plėšusieji kelmus ir ravėjusieji piktžoles iš dirvos Suvalkų Lietuvoje.

Lygiagrečiai ėjo darbas Ir Kauno gub., Mažojoj Lietuvoj, Vilniuje ir net Amerikoj. Darbas ėjo bendras, ir mes turėjome nuolatinį susinešimą ir vieni kitus lankėme. Tačiau, jų vardų aš čionai neminėsiu: žymesnius visi žinome. Basanavičius, Petras ir Antanas Vileišiai, kun. Jakštas, Maironis, Matulionis, Skieteris, Vaineikis, Jankus, Bruožas, Šernius, Šernas, Šliupas Jonas, kun. Šiaučiūnas, Ambroževičius ir kt.

Tiktai susipratę pačioje Lietuvoje bendromis jėgomis sugebėjome „pajudinti mūsų žemę. Tiesa nedaugelis iš mūsų pirmesniųjų kovotojų sugebėjo išlikti Lietuvoje iki galo. Be Kriaučiūno ir Aglinsko ir kiek vėlesnių Griniaus ir Staugaičio, visi kiti šiokiu ar tokiu būdu iš Lietuvos tapo išguiti.

Taip viskas maloniai ėjo iki 1893 m., ir mes džiaugsmingai atšventėme mano bute spaudos sukaktuvių pirmąjį dešimtmeti. Susipratimas liaudyje prasidėjo platus ir rimtas. Kuone pas kiekvieną mokėjusį skaityti galima buvo surasti kalendorių ir šiaip knygelių, o pas daugelį ir NN laikraščio. Bet jau dabar subruzdo ir žandarai. Kratos ir areštai prasidėjo nuo žymesnių ūkininkų. Taip buvo suimtas įr ilgai kankinamas Kalvarijos kalėjime Akelis Motiejus (ties Liudvinavu) Olekas nuo Pilviškių Ir kiti. Dabar aišku buvo, kad Mariampolės žandarai į pranešimus jau reaguoja Ir kiekvieną mūsų seka. Pavardė Vonsiackio ūmai įgyjo žiaurumo simbolį.

Kas gi ypatingo atsitiko? Pabrėžiu, kad kankinami buvo neatsižvelgiant į turinį surastų knygelių. Priežastį tokio Vonsiackio nusistatymo man rodos gal daug nušviesti šis nepaprastas atsitikimas su manim.

Tarnavau parub. sargybos Virbaliaus brigados laisvai samdomu veter. gydytoju ir dėvėjau muitinių tarnautojams privalomą žaliai apvadžiotą šliką. Rusiškai kalbėjau gerai. — Vienąkart, rudenį 1892 m. man atsitiko iš Suvalkų grįžti karietka. Pusiaukely Cipliškiuose žydelis 2 valandi ganėsi arklius. Prisiėjo vienam nuobodžiauti laukiamajame žydelių kambaryje. Tik štai įeina vienas nepažįstamas ponas, pasirodo grįžtąs iš Mariampolės Suvalkuosna ir taip pat priverstas laukti savo karietkos arklių poilsio.

Išsikalbėjova. Palietus Lietuvos gyventojų santykius, tasai ponas, priėmęs mane už rusą, stengėsi plačiai supažindinti mane su lietuviais ir su jų politiniu judėjimu. Lietuviai esą kuo biauriausi sukčiai, melagiai, apgavikai ir toki anarchistai, kad gatavi kuone patį carą nužudyt. Į mano abejones, kad tai negai būt, kad man išrodo lietuviai esą „dobrodušnyje" tasai ponas, kuris, kai paskiau pasirodė, buvo Suvalkų Apygardos Teismo ypatingai svarbiems reikalams tardytojas Radlinskis, lenkas, išpasakojo man visas lietuvių „šunybes", išvardijo visus asmenis, neapleidęs ir manęs, išpasakojo visas mūsų organizacijas. Aš tiesiog išsigandau išgirdęs, kaip daug jis žinojo! Jis daugiau žinojo už mane patį. Tada man paaiškėjo, kad žandaras Vonsiackis veikė drauge su Radlinskiu ir buvo jo įtakoje.

Buvo aišku, kad mus persekiojo rusų žandarai lenkų siundomi.

1891 metais slaptas suvažiavimas, kuriame tarp kitų dalyvavusių atmenu studentą, šiandien daktarą, K. Grinių, išrinko „Varpui" leisti komitetą iš dviejų asmenų. Mudu su Petru Matulaičiu buvome išrinkti į tą komitetą. Tuomet „Varpo" redaktorium buvo Šernas, o leidėju M. Jankus. 1801 m. kovo mėnesį, mes gavome iš Jankaus laišką, kuriame jisai reikalavo prisiųsti pinigų ne tai 3 ne tai 6 šimtus rublių, kuriuos jis pereikvojęs. Jeigu pinigų neprisiųsime, jis atsisako „Varpą" leisti. Kadangi Jankus jau buvo gavęs tam reikalui iš d-ro Kauko ir Lozoraičio 2000 rublių ant ipotekos, tai mudu su Matulaičiu nuvažiavome į Tilžę pasikalbėti su Jankum. Tačiau Jankus pasirodė nesukalbamas, ir mes atsidūrėme taip sakant gatvėje. Šįkart aš išnaudojau savo pažintį su d-ru Bruažiu ir, įkaitinus jo patriotizmą, mudviem pasisekė įkalbėti ir jis apsiėmė gauti pinigus ir visą spaudos reikalais korespondenciją; korespondenciją atiduoti redaktoriui, o pinigais atsiskaityti su V. Mauderodės spaustuve, kuriai pavedėme mūsų laikraščių spausdinimą. Jeigu kiek pinigų trūktų, mes bažijomės primokėti. Aš jau pirmiau, lankydamasis Tilžėje, pripuolamai buvau girdėjęs iš Kriaučiūno, kad Bruažis turtingas esąs ir kad v. Mauderodė buvęs jam kaltas kelias dešimtis, man stūkso galvoj 40 tūkstančių markių; dėl to mes ir pavedėme spausdinimą Mauderodei. Mes nepaklydome. Nuo šio laiko, būtent nuo kovo 1892 metų (o ne „prieš pat Kalėdas" tų metų, kaip klaidingai mano buvo parašyta V. Kudirkos Jubiliejiniame „Varpe" pusl. 166) mūsų laikraščių leidimas buvo pastoviai aprūpintas. Ir aš tą laikau savo ypatingu nuopelnu. Mudu su Matulaičiu bijojome, kad Jankus neužleis „Varpo" vardo, bet mūs gerbiamasis Martynas pasirodė tiek kilnus, kad šiuo atveju mums ypatingų kliūčių nedarė.

Nei Kudirka, nei niekas kitas šiuo reikalu į Tilžę daugiau nevažinėjo.

Tuo pat metu mudu susikivirčijome su Šernu dėl priedo algos ir mudviem su P. Matulaičiu paprašius redagavimą paėmė Jonas Kriaučiūnas. Atsakomuoju redaktorium skaitėsi Kristupas Voska.

Smulkesnes žinias paduosiu, kai užpildyslu povisam praleistas čionai vietas.

J. Bulota.