• Juzė Katiliūtė - “magiškų peizažų dailininkė“

Juzė Katiliūtė – Suduvos žemės duktė, didžiąją savo gyvenimo dalį gyvenusi ir kūrusi Ženevoje, gimė 1916 metų gruodžio 8d. Iglaukoje, Marijampolės apskrityje. Vaikystėje buvusi tyli ir gabi mergaitė, buvo brolio, vėliau žymaus lietuvių rašytojo Viktoro Katiliaus, paskatinta vykti mokytis į Kauno meno mokyklą. Po to, 1941-43 metais sekė studijos Vilniaus Dailės akademijoje profesoriaus J. Vienožinskio klasėje. Prieš emigraciją Juzė Katiliūtė Lietuvoje su savo kūryba pasirodyti nespėjo.

Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, ką tik vedę du menininkai turėjo pasitraukti iš Lietuvos jau vien dėl to, kad jos vyras, skulptorius Gabrielius Stanulis buvo 5 metus studijavęs Italijoje, vienuolių vedamoje mokykloje. Jų pabėgėlių klajonė buvo labai sunki. Per pabėgėlių stovyklas, per Lenkiją, Austriją ir Vokietiją, jie 1945 metais pasiekė Šveicariją. Šveicarija graži, viliojanti šalis, bet iš pradžių nebuvo svetinga ją užplūdusiems pabėgėliams iš įvairiausių karo nusiaubtų vietų. Nuo pat pradžių, Juzė Katiliūtė kibo į tapybos mokslus ir 1948 metais baigė Ženevos dailės mokyklą.

Sovietmečiu Juzė Katiliūtė ir jos vyras buvo vieninteliai lietuvių menininkai Šveicarijoje. Gabrielius Stanulis ilgą laiką profesoriavo Ženevos menų mokykloje, jo skulptūromis puošėsi Ženeva.Tik 1959 metais Juzė Katiliūtė gavo leidimą įstoti į Šveicarijos dailininkių moterų sąjungą. Tai buvo tikras išsigelbėjimas nuo vienatvės. Nors ji daug tapė, bet personalinių parodų buvo suorganizuota nedaug – 1966 ir 1967m. – JAV, 1982 m. – Ženevoje. Nuo 1982 metų dailininkė buvo nuolat kviečiama dalyvauti „Centre d’Arts Visuel“ ir kitų galerijų rengiamose grupinėse parodose.

Pirmuosiuose paveiksluose dominavo niūrios, tamsios, prislėgtos spalvos, kurios, tikriausiai, atspindėjo patiriamus jaunos emigrantės sunkumus. Ji tapė gamtos vaizdus, kalnus, kuriuos matė pro savo darbo studijos langą. Su laiku, Juzės Katiliūtės meninėje raiškoje pradėjo kisti ir siužetas, ir spalvos. Pradėjo veržtis magiškas vaizduotės pasaulis, vizijos ir sapnai. Spalvos ryškėjo ir grynėjo.

Vertindami Juzės Katiliūtės kūrybą Vakarų Europos spauda kalbėjo apie dailininkės kūrybinę jėgą, originalumą ir spalvingumą, apibūdindavo dailininkę kaip dangaus ir žemės, aušrų ir prieblandų, matomojo ir nematomojo, apčiuopiamo ir neapčiuopiamo pasaulio dailininkę. Pirmasis kūrybinis „sugrįžimas“ į Lietuvą buvo 1988 metais, kai pirmą kartą Vilniuje buvo surengta „Lietuvių išeivijos dailininkų kūrybos paroda“. Parodoje ji dalyvavo su keliais savo darbais, o 1994 metais Lietuvos Dailės muziejaus centriniuose rūmuose buvo atidaryta Juzefos Katiliūtės personalinė tapybos, piešinių ir ir grafikos paroda. Ją pristatė pati dailininkė. Lietuvos dailės kritikai iškart pripažino, kad magiškas dailininkės pasaulis yra atkeliavęs iš Šveicarijos, kur ji daugiau gyveno nei Lietuvoje... „Bet Lietuva tuose paveiksluose tikrai yra. Yra lietuviškos pasakos, lietuviški motyvai, lietuviškos spalvos“. Juzė Katiliūtė savo visą kūrybą pašventė Lietuvai. Parodose su savo paveikslais išstodavo kaip LIETUVĖ ir tuo visada didžiavosi. Po Lietuvos Nepriklausomybės atstaymo J. Katiliūtės paveikslai pamažu pradėjo keliauti į Lietuvą draugų, giminių ir meno institucijų darbuotojų pagalba. Pati dailininkė virš 40 brandžiausių savo kūrybos darbų padovanojo Lietuvos Dailės muziejui ir kita tiek savo gimtojo krašto, Marijampolės Kultūros centrui, kuris nuolatos organizuoja iš Suduvos kilusių iškiliausių menininkų kūrinius, tame tarpe ir Juzės Katiliūtės. Juzė Katiliūtė buvo trapios išvaizdos ir sveikatos. Todėl Šveicarijos lietuvių bendruomenės kreipiniuose buvo prigijęs Juzytės vardas. Nežiūrint to, Juzė Katiliūtė sulaukė beveik 93 metų ir tapė iki beveik paskutinės dienos. Iškeliavo Juzytė Anapilin 2009 metų vėlų lapkritį. Likę darbo studijoje Juzės Kaliliūtės keletas paveikslų, eskizų, jos tapymo įrankiai ir keletas knygų testamento vykdytojos, Juzės Katiliūtės sesers p. Albinos Katiliūtės Janus, gyvenančios JAV, gera valia, padovanotos ŠLB, įgaliojant bendruomenės pirmininkę surasti tinkamiausią jiems šeimininką.

Pasitarus su Lietuvos Dailės muziejaus direktoriumi p. Romualdu Budriu ir Marijampolės Kultūros centro vyriausia specialiste etnokultūrai ir parodų organizatore p. Onute Birute Surdokiene dėl Juzės Katiliūtės palikimo saugojimo ateities, visi, išskyrus 4, dailininkės ženevietės paveikslai bus perduoti Marijampolės Kultūros centrui, papildant jos pačios padovanotą paveikslų kolekciją.

Kad neišnyktų didžios išeivijos dailininkės ir ilgametės Šveicarijos Lietuvių Bendruomenės narės pėdsakai Šveicarijoje, kad galėtume prisiliesti prie jos darbų, prisiminti ir minėti jos buvimą mūsų tarpe, ŠLB valdyba pritarė vieną Juzės Katiliūtės paveikslą padovanoti Lietuvos Respublikos ambasadai Berne ir 3 paveikslams suorganizuoti pardavimo aukcioną per ŠLB metinį narių susirinkimą ir reikšmingiausią bendruomenės šventę - Vasario 16-osios minėjimą 2011 metais.

Jūratė Caspersen
ŠLB valdybos pirmininkė